2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Saulė, lietus ir įvarčių lietus

Stadiono vaizdas
Ilgąjį Žolinių savaitgalį praleidau Lietuvos pajūryje, kur po šiokios tokios pertraukos aplankytų stadionų sąrašą pavyko papildyti dar dviem punktais. Pirmuoju iš šių punktų tapo Klaipėdos „Žalgirio“ stadionas, kuriame savo namų rungtynes žaidžia Lietuvos vicečempionas „Atlantas“.

2014 m. liepos 14 d., pirmadienis

10 už 10 arba nelabai įsimintinas bėgimas Vilniaus gatvėmis

Prieš startą
Galbūt dar vienu įrašu apie bėgimą rizikuoju užsitraukti tikrojo groundhoppingo mėgėjų nemalonę, tačiau kaip sporto įvykių metraštininkas negaliu ignoruoti renginių, kuriuose vienaip ar kitaip tenka dalyvauti. Juolab kai tokie renginiai proginiai ir vienkartiniai, kaip kad paskutinį birželio sekmadienį vykęs 10 km bėgimas 10 ES narių 10 metų narystės organizacijoje sukakčiai paminėti.

Pagrindiniu renginio organizatoriumi buvo Lenkijos ambasada, kiti renginio akcentai taip pat siejosi su pietvakariniais mūsų kaimynais: pagrindinis rėmėjas – PZU, Lenkijos ambasados (kartu su Lietuvos URM) simbolika ant proginių bėgimui skirtų marškinėlių, nemažai bėgikų, atvykusių iš Lietuvai artimesnių Lenkijos regionų, o taip pat Lenkijos ambasados atstovų, pasipuošusių maikėmis su kiek savotišku užrašu „Orzeł może“ (Erelis gali).

Apdovanojami vyrai...
Trasa buvo sudalinta į du ratus po 5 km. Prasidėjusi prie Baltojo tilto, ji ėjo Žvėryno link, pasisukiojo šio gatvėmis, per Žvėryno tiltą persikėlė į Goštauto gatvę ir šia grįžo iki starto vietos. Itin įdomia trasos nepavadinsi, ir Goštauto gatvėje, žinoma, atitverta tik viena eismo juosta (bėgti, kai šalia važiuoja mašinos, yra ne itin malonu), tačiau labai priekaištauti irgi tarsi ir nėra dėl ko. Prabėgom ir gerai.

Apskritai bėgimas Vilniuje dabar pakilime ir netgi toks ne itin didelio masto renginys sutraukė beveik 3000 dalyvių. Dalyvavo ir pakankamai ryškių žvaigždžių – tarp moterų greičiausia buvo Atėnų maratono rekordininkė Rasa Drazdauskaitė, o trečia liko turbūt garsiausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos stajerė Živilė Balčiūnaitė. Tarp vyrų gi greičiausias buvo Justinas Beržanskis, pora sekundžių aplenkęs latvį Janį Girgensoną.
 
...ir moterys

Apskritai imant renginys nebuvo tas, kurį įsimintum ilgam (na, taip, primins jį medalis ir marškinėliai, tačiau iš esmės tik tiek), tačiau suorganizuotas tvarkingai (tik vandenį buteliukais dalint man regis nesąmonė), dešimtmečio ES sukaktį galima laikyti pažymėta ir šiaip smagu, kad tokie sportiniai reiškiniai įgauna vis daugiau masiškumo – dar prieš keletą metų tiek dalyvių ir Vilniaus maratonui būtų buvę kažkas tokio.

2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

Viena diena Kaune

Lygiai prieš metus blaškiausi po Kauną ieškodamas Kauno „Spyrio“ komandos rungtynių, kurios, kaip maniau, turėjo vykti arba Vilijampolėje, arba Nacionalinės futbolo akademijos aikštėje. Tada viskas baigėsi tuo, kad pro stadiono tvorą žiūrėjau kažkokių mėgėjų komandų rungtynes, tačiau pagrindinė NFA aikštė pasidavė tik šiemet, Kauno derbio tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“ metu.


Ir jei pernai I lygos rungtynės Kaune buvo priedėlis prie mačo Kazlų Rūdoje, tai šiais metais Neries žemupio link patraukiau dėl tarptautinio_tradicinio_kasmetinio_jau_antrus_metus_vykstančio Kauno maratono. Bėgimo varžybos yra pramoga subalansuota vyturiams - Kauno maratono bėgimas prasidėjo sekmadienį devintą ryto, tad iš namų išvažiavau apie šešias, o kiek po pusės aštuonių jau žingsniavau tiltu į Nemuno salą. Atsiėmęs numerį ir kiekvienam maratono bei pusmaratonio dalyviui išskiriamus marškinėlius kiek pasitrainiojau aplinkui, o vėliau, saugykloje pasidėjęs daiktus, iki starto šūvio (šį iš patrankos paleido disko metimo legenda Virgilijus Alekna) likusį laiką gindamasis nuo rytmečio žvarbos praleidau Akropolyje. Didelis prekybos centras prie starto masiniam bėgimui yra didelis ir riebus pliusas – nereikia sukti galvos dėl parkavimo bei jame yra tie papildomi tualetai, kurių visada trūksta prieš startą.

Bėgimo finišas prie Žalgirio arenos
Šiais metais Kauno maratono trasa nusidriekė dviejų Kauno upių pakrantėmis. Startavę prie Žalgirio arenos bėgikai keturis kilometrus risnojo Antano Juozapavičiaus prospektu iki pat a. a. Panemunės tilto, tuomet suko dešinėn, Nemuno pakrante lėkė iki Santakos parko, iš ten jau Neries pakrante aukštyn iki Varnių tilto bei atgal, per Senamiestį ir ta pačia Nemuno pakrante iki Nemuno salos. Čia pusmaratonio bėgikai jau galėjo džiaugtis sveikinimais ir matuotis medalį, o maratonininkams visą šitą procedūrą reikėjo pakartoti dar kartą.

Kauno maratonas kol kas nėra itin didelis bėgimo renginys: iš viso jame dalyvauti užsiregistravo apie 3000 žmonių, maratono distanciją bėgo kiek daugiau nei 200, pusmaratonio – per 700 bėgikų. Skaitlingiausia buvo vėliau prasidėjusi 10 km rungtis, kurioje savo jėgas išmėgino per 1000 dalyvių. Nedaug trasoje buvo ir žiūrovų – neskaitant starto bei finišo vietos Nemuno saloje, aktyviausi palaikytojai rinkosi prie Šančių baro „Svaigalai rūkalai“ („Šančių apynėlio“ palaikymo komanda, deja, nepasirodė), o daugelyje trasos vietų bėgikus priekaištingais žvilgsniais stebėjo tik gatvės pereiti  ir į turgų ar bažnyčią patekti negalinčios bobulytės.

Pati trasa daugelyje vietų gana siaura, tačiau po kelių kilometrų bėgikų gretos išsitęsė tiek, kad vieni kitiems ant kulnų nebelipome. Ženklesnių įkalnių neturinti trasa ir vėsus oras žadėjo gerus rezultatus ir bent jau šių eilučių autorius skųstis neturi kuo – valanda ir penkiasdešimt minučių toli gražu nėra įspūdingas rezultatas, tačiau, kaip ne kaip, tai septyniomis minutėmis greičiau, nei pavyko subėgti Rygoje.

NFA stadione
Baigęs bėgimą, padabintas atminimo medaliu ir Akropolyje sugraužęs bandelę išvažiavau į Žaliakalnį, kur lygiai vidurdienį prasidėjo futbolo mačas tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“. Dėl K. Petrausko gatvės rekonstrukcijos automobilį teko palikti kiek atokiau ir kelis šimtus metrų paėjėti pėsčiomis. Prie stadiono pamačiau, kaip keli jaunuoliai į tribūną nusprendė patekti lipdami per tvorą. Sukirbėjo mintis, kad galbūt „Stumbro“ vadovybė už galimybę stebėti jų komandos rungtynes plėšia neprotingai dideles sumas? Nieko panašaus – įėjimas į rungtynes nemokamas, o nedidelė stadiono tribūna artipilnė. Be A lygos varžybų likusiame Kaune dviejų I lygoje pirmaujančių miesto komandų dvikova savo žiūrovą vis dėlto suranda.

Tribūnų simpatijos komandoms, iš akies sprendžiant, pasiskirstė maždaug po lygiai. „Stumbras“ pasirodė beturįs net ir kažkokią aktyvesnių sirgalių grupelę, kurie kartkartėmis stumbrų balsais užmaurodavo komandos pavadinimą. Pasirėdęs mėlynai baltu treningu turbūt atrodžiau kaip die hard „Stumbro“ fanatas, tačiau šiame Kauno derbyje akmenimis skirtingų pusių sirgaliai nesisvaido ir beisbolo lazdomis galvų netikrina, tad dėvėti aprangą, atsitiktinai sutampančią su vienos iš komandų spalvomis, yra pakankamai saugu.

Aikštėje, kaip ir dera lygos lyderių susitikimui, vyko atkakli kova, kurioje ryškesnio pranašumo neturėjo nei viena komanda. Nors progų buvo, įvarčių taip ir nepamatėme ir komandos išsiskyrė pasidalinusios po tašką. Beje, verta pažymėti, kad šiose Kauno ekipose žaidžia keli praeityje gerai žinomi futbolininkai – „Spyriui“ atstovauja Ignas Dedura ir Audrius Kšanavičius, „Stumbro“ gretose rungtyniauja 35 įvarčius 2012 m. sezone A lygoje pelnęs Artūras Rimkevičius. Net keista, kad šis, dar tik 31 metų sulaukęs futbolininkas, nerado vietos A lygoje – na juk nebūtų jis prastesnis už vieną veikėją, kažkokio pikto likimo pokšto dėka apsimetantį pagrindiniu Lietuvos čempionų komandos puolėju?
Verda regbio aistros

Futbolui pasibaigus palikti Žaliakalnio neskubėjau – Dariaus ir Girėno stadione vyko Europos regbio-7 čempionato A diviziono lemiamos kovos. Iki pusfinalio rungtynių turėjau kone valandą laiko, tačiau mintis užkąsti „Kregždutėje“ išsklaidė šią knaipę užėmę ir ilgiausią eilę prie baro sudarę ukrainiečių regbininkai, tad beliko kiek pavaikščioti po Ąžuolyną, o skrandį apgauti šokoladuku. Bala nematė, sėdėti tribūnoje daug energijos nereikia.

Septyniukių regbio rungtynės trunka du kėlinius po septynias minutes, tad vienas mačas užima vos daugiau kaip dvidešimt minučių ir per dvi dienas galima sužaisti visą dešimties komandų čempionatą. Sekmadienio popietę Dariaus ir Girėno stadione prasidėjo lemiamos turnyro kovos – pirmiausia pusfinaliai, vėliau rungtynės dėl devintos, septintos, penktos bei trečios vietos, na ir galiausiai, žinoma, finalas. Lietuva šiame čempionate turėjo net dvi rinktines, mat į turnyrą neatvyko jame turėjusios dalyvauti Olandijos ir Kroatijos rinktinės.

Pagrindinė Lietuvos komanda čempionate žaidė sėkmingai ir kartu su Lenkijos, Švedijos bei Kipro rinktinėmis pateko į pusfinalį. Pirmajame pusfinalio mače (prieš jį uodo intelekto pranešėja cypiančiu balsu pareiškė, kad pusfinalio rungtynės abiems komandoms yra labai svarbios, nes jų laimėtojai finale žais dėl pirmos vietos; Captain Obvious level 85) lenkai įveikė švedus, antrajame lietuviai nepaisant kiek neužtikrinto žaidimo antrajame kėlinyje išsaugojo mačo pradžioje susikurtą persvarą ir palaužė kipriotus. Ką gi, finalo lauksime su dvigubu nekantrumu.

Iki finalo susirinkusiems žiūrovams dar reikėjo išlaukti rungtynes, kuriose sprendėsi žemesnių vietų likimas. Trejose iš jų intrigos nebuvo – danai be gailesčio sudorojo Moldovos atstovus, žydai sutriuškino latvius, o ukrainiečiai aiškia persvara įveikė Lietuvos antrąją komandą. Tiesa, kai kuriems žiūrovams šie mačai buvo svarbesni ir už finalą – tribūnoje matėsi ir „Sarauj“ šūkaujančių latvių būrelis, ir, kas nustebino labiau, žydų sirgalių kuopelė, skanduojanti savo „Hej hej – Israel“.

Laimėjom!
Mačas dėl trečiosios vietos tapo puikiu užkandžiu prieš pagrindinį patiekalą – Kipro regbininkai po labai dramatiškos kovos paskutinėmis sekundėmis įveikė švedus. Lemiamos rungtynės (kuriose, skirtingai nuo likusių mačų, kėliniai truko ne po septynias, o po dešimt minučių) prasidėjo valstybių himnais. Giedojimo rungtyje geriau pasirodė svečiai, tačiau šeimininkai atsirevanšavo aikštėje. Rungtynės klostėsi labai permainingai, o kai jų pabaigoje lenkai ne tik išsiveržė į priekį, bet ir po lietuvių pražangos porai minučių įgijo kiekybinį pranašumą, atrodė, kad čempionų taurė Via Baltica iškeliaus į pietus. Vis dėlto paskutinį žodį čempionate tarė Jonas Mikalčius – jo įnešimas ir taiklus realizacijos smūgis išvedė lietuvius į priekį 22-17, o kažkuo atsakyti lenkai nebeturėjo laiko. Pergalė ir lietuviai už ją gavo ne tik šio čempionato laimėtojų taurę, tačiau ir kelialapį į elitinį „Grand Prix“ divizioną.

Po intensyvios sportinės dienos patraukiau namo, tačiau pakeliui dar spėjau pasiklysti kažkur miegamuosiuose Kauno rajonuose. Pagal žemėlapį Vilniaus link tikėjausi išvažiuoti Taikos prospektu, tačiau posūkį į jį pražiopsojau, o orientuodamasis pagal saulę nuvažiavau į priešingą pusę ir galiausiai magistralę pasiekiau pro Jonavos gatvę. Ką gi, užskaitysime tai kaip kultūrinę – pažintinę ekskursiją.

Video fragmentas iš finalinių regbio rungtynių (su lietuvių įvarčiu):

2014 m. birželio 8 d., sekmadienis

Maudynės Lazdynuose

Prieš finalą
Futbolo ar kito atviroje erdvėje kultivuojamo sporto rungtynėms vykstant per stiprų lietų kartais juokais sakome, kad futbolininkai aikštėje žaidžia vandensvydį. Tačiau kaip atrodo tikras vandensvydis dažnai turime gana apytikrį suvokimą – tai sporto šaka, kurios pavadinimą žinome visi, tačiau matęs gyvai jį yra retas. Sporto varžybų tvarkaraščiuose pamatęs, kad Lazdynų baseine vyksta šios sporto šakos Baltijos taurės turnyras, lietingą pirmosios vasaros dienos rytą nusprendžiau išsiaiškinti vandens regbio (kaip jis buvo pavadintas jį sumąsčiusių škotų) subtilybes iš arčiau.

Sekmadienio ryte vien patekti į Lazdynus pasirodė ne taip jau ir paprasta: aplinkinėse gatvėse vyko dviračių lenktynės ir, apsukęs garbės ratą aplink rajoną, mašiną galiausiai palikau Loretos Asanavičiūtės gatvėje ir žemyn į Erfurto gatvę nusiridenau pėsčiomis. Pasilypėjęs į trečią aukštą atsidūriau tribūnoje ir, nusivalęs bemat aprasojusius akinius, galėjau apsidairyti po Vilniaus vandens sporto Meką.

Baseino interjeras
Lazdynų baseinas, tada vadintas Vandens sporto rūmais, iškilo 1980 m. Tai vienintelis 50 m ilgio baseinas sostinėje, turintis, be kita ko, ir 10 metrų aukščio šuolių į vandenį bokštą. Įpusėjęs ketvirtą gyvavimo dešimtmetį baseinas jau gerokai aptriušęs ir savo išvaizda vis dar atsiduoda sovietmečiu, tačiau sėkmingai tebetarnauja ir šiandieniniams plaukimo entuziastams.

Vilniuje vykusiame Baltijos taurės turnyre dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinktinės. Man atėjus į baseiną vandenyje dar mirko dėl trečiosios vietos kovojantys latviai ir ukrainiečiai, o palei kraštą lakstė ir intensyviai į švilpuką pūtė teisėjas. Netrukus supratau, kad trečiosios vietos likimą komandos aiškinasi svaidydamos penkių metrų baudinius. Tikslesni čia pasirodė ir pergalę šventė Ukrainos atstovai.

Netrukus latvius ir ukrainiečius baseine pakeitė lietuviai ir baltarusiai. Buvo sugroti valstybių himnai, sportininkai sušoko į vandenį ir finalinė kova prasidėjo. Vandensvydžio rungtynės trunka keturis kėlinius po aštuonias minutes, o baseine vienu metu tiurškiasi po septynis kiekvienos komandos žaidėjus, vienas kurių yra vartininkas. Šis skaičius kartkartėmis trumpam sumažėja, nes už bandymą paskandinti varžovą ar kitą agresijos aktą akylus teisėjas dvidešimčiai sekundžių vandensvydininką gali pašalinti iš baseino.
Uždarymo ceremonis

Finalo rungtynėse, kaip ir mače dėl trečiosios vietos, geriau sekėsi slavams. Lietuvos vandensvydininkai pirmavo tik rungtynių pradžioje, o vėliau geriausiu atveju sugebėdavo tik išlyginti rezultatą. Susitikimo pabaigoje baltarusiai atrodė šviežesni, sėkmingai tolimais perdavimais išvesdavo savo atstovus į atakai patogias pozicijas ir galiausiai šventė pergalę rezultatu 12 - 10. Rungtynėms pasibaigus dar įvyko trumpa uždarymo ceremonija, buvo įteikti apdovanojimai, vedantysis kažkokiu lietuvių, anglų ir rusų kalbų mišinio padėkojo dalyviams ir nedideliam būreliui žiūrovų (kurio pagrindą sudarė po savo mačo besiilsintys latvių vandensvydininkai) beliko skirstytis savais keliais.

Video fragmentas (su lietuvių įvarčiu):

https://www.youtube.com/watch?v=fj4N5HDsGs8

2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Vivat Academia

Anšlago rungtynės nesukėlė
Šiais metais LFF II lygos rungtynes sostinėje priimančių stadionų geografija kiek pasikeitė – iš sąrašo dingo man vis savo durų nenorintis atverti Fanų stadionas, o vietoj jo atsirado Fabijoniškių bei Vilniaus universiteto stadionai. Pirmajame lankiausi dar žiemą, o inspektuoti antrąjį ėmiausi paskutinę kalendorinio pavasario dieną, kai jame vyko rungtynės tarp „VU – Vilmestos“ ir Kėdainių „Nevėžio“ dublerių.

Bendras stadiono vaizdas
VU stadionas įsikūręs studentiškajame Saulėtekyje, prie pat troleibusų žiedo, tad, jei Rygos Daugava stadione pabodus žiūrėti į aikštę galima mėgautis trainspottingu, LFF arenoje – planespottingu, tai čia, matyt, trolleyspottingu. Žiūrėti futbolą irgi pakankamai patogu – iš aikštės šonų įrengtos dvi nedidelės tribūnos, dalis vietų pakišta po stogu. Tribūnas nuo aikštės skiria bėgimo takai, iš galų dar įtalpintas teniso kortas bei nedidelė dirbtinės dangos futbolo aikštelė. Negana to, skirtingai nei prestižiniame Estadio Municipale de Locomotivo, rungtynių rezultatą Saulėtekyje skelbia elektroninė švieslentė. Su ja, tiesa, savi stebuklai – komandoms sužaidus du kėlinius, ši rodė, kad eina ketvirtoji varžybų minutė. Gabūt VU Fizikos fakulteto studentai kuriame nors barake paslapčiomis sukūrė juodąją skylę, šios juk iškreipia laiką...

Mačui pasibaigus
Juodosios skylės, iškreipiančios ne tik laiką, bet ir erdvę, teoriją patvirtino ir įvykiai aikštėje. Na negali normaliomis žemiškomis sąlygomis dvi komandos taip prastai išnaudoti progų. Iki šio mačo visas penkerias šio sezono rungtynes laimėję šeimininkai vien per pirmą kėlinį turėjo įmušti kokius septynis įvarčius (o galėjo ir dar daugiau), svečiai atakavo gal kiek rečiau, bet taip atrodė nusiteikę verčiau kamuoliu išpliekti taikiai besiilsinčio troleibuso langus, o ne suvirpinti vartų tinklą. Galiausiai rungtynes išsprendė techniškai nepriekaištingas šeimininkų futbolininko smūgis galva į savų vartų devyniukę: 0 – 1 ir agurkų sostinės atstovai namo išsivežė tris taškus.


Žemesniuose divizionuose savito kolorito prideda puikiai girdimi trenerių pokalbiai su savo žaidėjais ne tik rungtynių, bet ir pertraukos metu, o kai dar vieną iš komandų treniruoja toks veikėjas kaip Rimantas Turskis... Iš visų „Misterio Lietuvos futbolas“ (čia jį taip kažkada praminė Jurijus Volochovas) tiradų vis dėlto įsimintiniausia buvo apie rikošetu atskriejusio kamuolio išjungtą savo žaidėją: „Būtų lochas įmušęs įvartį, nebūtų gavęs su kamuoliu į nosį. Dabar gavo į nosį ir – smegenų sukrėtimas“. Štai tokia, ponai, išmintis – mušti įvarčius sveika.

2014 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Nuo Starts iki Finišs arba 21 kilometras Rygos gatvėmis

Bėgti reikia iki čia
Praėjus vos porai savaičių nuo įdomios ir turiningos keturių dienų kelionės po Latviją vėl sėdau į šiaurės kryptimi riedantį TOKS autobusą. Šį kartą savaitgalinės išvykos tikslas labai aiškus: tai kasmetinis Rygos maratonas, į kurio pusmaratonio rungtį užsiregistravau dar spalio mėnesį. Pavasariop prie bokalo Šnekučio pradėti bėgiko karjerą Rygoje įkalbėti pavyko ir vieną gerą studijų laikų bičiulį, kuris Latvijos sostinėje susigundė nubėgti 10 km distanciją.

Į Rygą nuvykome penktadienį vakare, o šeštadienio rytą Rygos olimpiniame centre atsiėmėme varžybų dalyvių numerius. Likusi dienos dalis buvo visiškai laisva, tad kodėl gi nepagroundhoppinus. Galimybės pažiūrėti Latvijos futbolo čempionato rungtynes buvo dvi – Rygos Daugavos ir Ventspilio mačas Rygoje bei Jūrmalos ir Daugpilio Daugavos rungtynės Jūrmaloje. Ar bent aš taip maniau...

Futbolo nebus
Rygos Daugavos stadione buvau lankęsis anksčiau, tad įkalbėjau savo bendrakeleivį leistis į Jūrmalą. Apytuštėje „Double Coffee“ pažiūrėję du ledo ritulio rungtynių tarp Latvijos ir Rusijos kėlinius patraukėme į stotį ir išvažiavome į tolimajame Jūrmalos gale esančią Sluoką, kurioje yra įsikūręs Jūrmalos miesto stadionas. Po beveik valandos dardėjimo traukiniu Sluokos stotyje išsilaipinome likus keliolikai minučių iki numatomo rungtynių starto. Keli šimtai metrų sparčiu žingsniu, Skolas iela, tarp medžių jau šmėžuoja stadiono tribūna ir... Stop, kažkas čia ne taip. Virsliga, žinoma, ypatingu populiarumu pasigirti negali, bet stadiono tribūnoje nesimatė nei vieno žmogaus.

Priėjus arčiau paaiškėjo, kad ne tik tribūnos tuščios, bet ir vartų aikštėje nėra. Ką gi, futbolo panašu nebus. Slampinėjant aplink stadioną pavyko užtikti kažkokius personalo atstovus, kurių užklausus apie futbolą paaiškėjo, kad šis jei ir bus, tai geriausiu atveju rytoj, o šiandienines rungtynes tarsi ir atidėjo. Galvoje sušmėžavo prisiminimai apie krepšinio veteranų lygos mačą Ekinstoje, lygiai ketvirtą paplojome įsivaizduojamiems žaidėjams, padariau kelias stadiono (beje, atrodo jis visai neprastai) nuotraukas ir beliko traukti savais keliais. Jau grįžęs namo išsiaiškinau, kad Jūrmala ir Daugava savo mačą tą savaitgalį žaidė... Daugpilyje, tad arba labai apmaudžiai apsižioplinau, arba Latvijos čempionato organizatoriai paskutinę minutę išties padarė kažkokių pakeitimų tvarkaraštyje.

Kad kelionė į Jūrmalą nesigautų visiškai betikslė, dar nuėjome pasižvalgyti į jūros platybes, o po to traukiniu grįžome į Rygą. Pakeliui livescore pagalba (nusenusioje latvių „erkoje“ yra tai, ko į savo blizgančias Škodas ir Pesas niekaip nesugeba įdiegti LG – bevielis internetas) išsiaiškinome įvykius Utenoje ir traukiniui kertant Dauguvą jau galėjome džiaugtis trečiaja iš eilės Žalgirio taure.

Maratono laimėtojai
Kitą rytą keltis teko anksti – maratono bei pusmaratonio rungties starto šūvis nuaidėjo 8.30 val., o informacinis gidas starto vietoje rekomendavo būti likus valandai iki starto. Taip anksti eiti į Laprkičio 11-osios krantinę, žinoma, nebuvo jokio reikalo, bet likus pusvalandžiui jau trypinėjau šalia savo starto koridoriaus.

Skaitytojui galbūt kils klausimas kurių galų dėl bėgimo trenktis į Rygą. Išties, norint prabėgti pusmaratonio distanciją tą kuo puikiausiai galima padaryti ir Lietuvoje – balandžio pabaigoje vyko Kauno pusmaratonis, gegužę šią distanciją galima bėgti Trakuose bei Vilniuje. Vis dėlto Rygos maratonas yra kas kita – tai seniausias ir didžiausias Baltijos šalių maratonas, šiemet rengtas jau 24 kartą ir įvertintas Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos bronziniu ženkleliu. Šiais metais renginys sulaukė 23193 dalyvių iš 61 šalies (palyginimui Vilniaus maratone pernai vieną ar kitą distanciją bėgo apie 10000 žmonių). Tarp atstovaujamų šalių Rygoje Lietuva šiais metais buvo ketvirta (299 bėgikai), nusileidusi, žinoma, šeimininkams latviams (20176), o taip suomiams (356) ir estams (322).

10 km bėgimo startas
Renginys išties nenuvylė: Rygoje maratonas yra tikra miesto šventė su gera organizacija, šaunia atmosfera bei gausiu būriu žiūrovų. Prieš startą vedančiojo raginami dar „apšilome“ plodami rankomis bei dainuodami kažkokią latvišką dainą, o netrukus pokštelėjo šūvis ir visas dainas reikėjo užmiršti – prieš akis kam 21, o kam ir visų 42 km distancija. Pusės maratono trasa beveik visiškai sutapo su pirmuoju maratono distancijos ratu. Prasidėjusi greta Rygos pilies distancija pro Keltų terminalą ir Hanzos gatvę ėjo link Vantų tilto, vinguriavo Kipsalos gatvelėmis, vėliau per Vantų tiltą grįžo į dešinįjį Dauguvos krantą, apsuko kilpą Laisvės bulvaru ir galiausiai paskutinius septynis kilometrus tęsėsi ilgu liežuviu upės pakrante.

Pirmoji distancijos pusė buvo ganėtinai lengva – oras buvo kiek apniukęs, jėgų daug, bėgi sau patogiu tempu ir dar spėji pasidairyti į aplinkinius vaizdus. Vėliau gi šiltas oras ir už nugaros likę kilometrai ėmė jaustis, prie to prisidėjo ir tarp vienuolikto bei šešiolikto kilometro buvusi pati ilgiausia atkarpa be vandens punkto. Paskutinius porą kilometrų bandžiau dar „spustelėti“ (splitai rodo, kad nė velnio aš ten nepagreitėjau), įbėgęs į finišo tiesiąją žvilgteliu į laikrodį. Šis rodė, kad nuo starto eina 118 minutė – puiku, tikslas nubėgti greičiau, nei per dvi valandas, pasiektas.

Ant Vantų tilto
Po finišo ant kaklo užkabinamas atminimo medalis, į rankas įbrukamas maišelis su gaiviaisiais gėrimais, riešutais ir sausainiais ir lengva ristele pasileidau į hostelį, nusiprausti bei persirengti. Iš ten grįžau į trasą pasidairyti į 10 km bėgimą. Prieš šį vyko maratono nugalėtojų apdovanojimo ceremonija, kurią stebėti pasisekė iš vos kelių metrų atstumo. Klasikinę distanciją tarp vyrų laimėjo japonas Yu Chiba (2:13:43), tarp moterų – etiopė Tigist Teshome Ayanu (2:36:50). Abu šie laikai Rygoje yra rekordiniai.

Greičiausi dešimtukininkai
10 km distancijos startą stebėjau iš Dauguvos krantinės. Pasidyvijęs žmonėmis, kurie 10 km bėgime startuoja tarsi šimto metrų distancijoje (o taip pat tais, kurie bėgo už pavadėlio pasirišę pudelį – taip, buvo ir tokių) persikrausčiau ant Vantų tilto, kur netrukus šios distancijos lyderiai lenkė penktą valandą trasoje plušančius maratonininkus. Su kitais žiūrovais paplojome ir vieniems, ir kitiems, bet netrukus atėjo metas žingsniuoti link finišo ir pasitikti finišuojančius nugalėtojus.

Dalyvių skaičiumu gausiausios 5 km distancijos varžybų jau nebežiūrėjome. Iki autobuso liko standartiniai reikalai – pasimėgauti pinta Guinnesso, papietauti, susirinkti iš hostelio mantą ir turguje nupirkti lauktuvių rūkytą ešerį. Toliau - namo ir pagalvojau, kad kitais metais Rygoje gal ir nebėgsiu, tačiau šiemetinė patirtis buvo išties puiki.

Pabaigai - video filmuotas ant Vantų tilto:

https://www.youtube.com/watch?v=nZWci7AsGZU

2014 m. gegužės 20 d., antradienis

Minsko šturmas: Sarauj, Latvija!

Minsko arena
Antroji diena Minske prasidėjo ganėtinai anksti: jau aštuntą palikau hostelio patalpas ir išvažiavau apžiūrėti Minsko įžymybių. Pirmiausia metro nuvažiavau iki garsiosios Minsko bibliotekos, vėliau aplankiau nediduką Minsko senamiestį, Trejybės priemiestį, Ašarų salą, kurioje yra memorialas Afganistane žuvusiems atminti, o galiausiai Nepriklausomybės prospektu atžingsniavau iki pat stoties. Iš ten sėdau į priemiestinį traukinį ir jau po keliolikos minučių išlipau Masiukovščinos stotelėje, nuo kurios ranka paduoti iki Minsko arenos.

Nors į rungtynes atvykau ankstokai, likus iki jų mažne valandai, fanų zonoje jau šurmuliavo nemažas būrys sirgalių, dauguma kurių buvo latviai. Apskritai bene stipriausias įspūdis iš Pasaulio čempionato ir buvo mūsų kaimynų antplūdis: Baltarusijos sostinėje savo skaitlingumu be šeimininkų braliukai nusileido turbūt tik rusams, o tą sekmadienio priešpietę Minsko arenos prieigos tiesiog raudonavo nuo latviškų vėliavų, marškinėlių ir kepuraičių.

Žvelgiant iš tribūnos
Telefoninio skambučio pagalba išsiaiškinęs, kad likę bendrakeleiviai vis dar užsiima Minsko viešojo transporto sistemos navigacija, pasidairęs po fanų zoną ir išsiurbčiojęs bokalą baltarusiško alaus patraukiau į arenos vidų. Iš išorės Minsko arena savo taisyklinga apvalia forma primena didžiulio šulinio rentinį ar kokį dujų rezervuarą, viduje gi didžiausią įspūdį daro pačios salės dydis: 15 000 žiūrovų yra ganėtinai solidu. Kitos gi erdvės pasirodė ne tokios jaukios kaip Čižovkoje, nors galbūt tik pasirodė – tiesiog žmonių Minsko arenoje buvo daugiau ir dėl to vietos atrodė mažiau.

Pertraukėlės metu valoma aikštė
Į Latvijos ir Vokietijos rinktinių susitikimą atėjo per 11 tūkstančių žiūrovų, tad ir atmosfera nenuvylė. Latvijos rinktinė palaikymo sulaukė ne ką mažesnio, nei būtų turėjusi Rygoje ir šūksniai „Latvija“ bei „Sarauj“ (latviškai tai reiškia daugmaž „Pirmyn“) skambėjo bemaž be pertraukos, o po latvių įvarčių tribūnos tiesiog sprogdavo. Deja, pergalei to neužteko – išvakarėse suomius įveikusi Latvijos rinktinė teoriškai lyg ir silpnesniems vokiečiams tris kartus leido išsiveržti į priekį ir po paskutiniojo praleisto įvarčio atsitiesti jau nebesugebėjo.

Po rungtynių autobusu grįžome iki stoties, kur iki traukinio likusį laiką paskyrėme suvenyrų pirkimui, čeburekų valgymui ir alaus gėrimui. Atgal į Lietuvą išriedėjo net dvi sukabintos pilnutėlės PESOS, besidalinant įspūdžiais kelionė neprailgo ir netrukus jau stoviniavome Vilniaus geležinkelio stoties perone laukdami, kol prieis eilė iki pasienio patikrinimo ir gimtasis Vilnius priims atgal į savas gatves.

Video fragmentas (po latvių įvarčio pirmojo kėlinio pabaigoje):