Mažasis groundhoppingas

Nors sakoma, kad Vilnius yra vienintelė Europos sostinė be futbolo stadiono, tai nėra visiška tiesa. Gerų didelių stadionų čia, tiesa, nėra nė vieno, tačiau įvairaus lygio mažų, kuriuose visgi kažkas dar žaidžia - nors vežimu vežk. Panerio ir Saulėtekio, Fabijoniškių ir Fanų - visi šie jau nugulė į šio tinklaraščio puslapius, o Vilniaus galimybės egzotiškam groundhoppingui dar toli gražu nėra išsemtos.

Nuvažiavom į Telšius ir...

Lietuvos futbolo federacijos taurės finalas šiais metais vyko Žemaitijos sostinėje Telšiuose, kurie šiuo metu turi vieną geresnių stadionų Lietuvoje. Lemiamose turnyro rungtynėse susitiko penktos taurės iš eilės siekęs ir pastaruoju metu apskritai visus lietuviškus futbolo trofėjus kaip obuolius raškantis Vilniaus Žalgiris ir praėjusio sezono A lygos vicečempionai Trakai.

Futbolas nuo dvylikaukščio stogo

Trečiuoju per šiųmetę kelionę į Ispaniją aplankytu futbolo stadionu tapo Mestalla Valensijos mieste, kur savo namų rungtynes žaidžia stipriausia ir populiariausia šio miesto komanda. Valencia klubą pagal jo pasiekimus ir sirgalių skaičių galėtume dėti į antrąją šios šalies ekipų lentynėlę podraug su Madrido Atletico ir Bilbao Athletic - ekipa šešis kartus laimėjo Ispanijos čempionatą, septynis kartus šalies taurę, po kartą UEFA taurę ir Taurių laimėtojų taurę ir du kartus žaidė Čempionų lygos finale.

Antrasis iš vieno

Būnant Barselonoje atrodo, kad šiame mieste tėra vienas futbolo klubas - ir nereikia sakyti kuris. Gatvėse - vien mėlynai granatinė atributika, laikraščių puslapiuose - vien Luiso Enrique vadovaujamo kolektyvo reikalai, ir net mano hostelio Wi-Fi slaptažodis buvo "Messi10". Tačiau, kaip žinia, Katalonijos sotinėje gyvuoja ir dar vienas klubas, Lietuvoje daugiau dėmesio susilaukęs šiemet, kai į jį perėjo iš Telšių kilęs vartininkas, vėliau per pusmetį sužaidęs penkis kėlinius ir per juos praspritą kamuolį iš savo vartų išsitraukęs 12 kartų.

Įsivaizduokime: visuotinė panevėžiečių asamblėja

Žmonės man, kaip įžymiam teisėtyrininkui, dažnai sako - nuo Atėnų laikų civilizuotam pasauliui žinoma tiesioginė demokratija, žinoma, skamba puikiai, bet kurgi bendrai susirinkti savų reikalų aptarimui tarkime visiems Panevėžio gyventojams, nuo Rožyno iki Stetiškių ir nuo Dembavos iki Kniaudiškių*. Nuo šiol išgirdus tokįus pasvarstymus man nebereikės linguoti galva, nes vietą, kuri sutalpintų visus panevėžiokus nuo mažiausio iki didžiausio aš jau mačiau.

Utena! Apskritis!

Dirbtinės dangos aikštė Visagine

Praėjusio sezono pabaigoje bei šio pradžioje Lietuvos futbolo A lyga trumpam grįžo į Visaginą. Tiesa, tai susiję ne su atomininkų miesto futbolo atgimimu: A lyga čia atkeliavo drauge su Utenos "Uteniu", kuris vėlyvą rudenį bei ankstyvą pavasarį žaidžia ne savo natūralios dangos stadione, o Visagino dirbtinės dangos aikštėje.

Panevėžio velodromas

Pačioje praėjusių metų rudens pabaigoje teko lankytis Panevėžio apylinkėse. Įvykdžius kultūrinę - pažintinę programą (apie ją galite pasiskaityti "Šimto kelių" tinklaraštyje, kuriam pastaruoju metu skiriu kur kas daugiau dėmesio nei šiam) apsilankėme ir LKL rungtynėse, kuriose susitiko Panevėžio "Lietkabelis" ir Utenos "Juventus". Kažkada, beje, būtent Panevėžyje pirmą kartą stebėjau LKL rungtynes - tik nebepamenu, ar Aukštaitijos sostinės komanda tuomet vadinosi dar "Lietkabeliu", ar jau buvo persivadinusi į "Kalnapilį".

Nuotrupos

Matau, kad pilnaverčių įrašų apie kai kurias praėjusiais metais Vilniuje aplankytas arenas nebepadarysiu - per daug laiko praėjo nuo apsilankymų rungtynėse, per daug smulkmenų pasimiršo, ir šiaip pasitvirtina sena taisyklė, kad įrašą reikia kalti kol jis karštas. Bala nematė - nieko fenomenaliai įspūdingo ten ir nebuvo - tačiau trumpai supažindinti skaitytoją su keturiomis šiame tinklaraštyje dar neminėtomis arenomis vis dėlto pridera.

Oh, cock!

Aš tikiuosi, kad dabar jau buvęs BBC televizijos laidos Top Gear vedėjas James May nėra užpatentavęs šios frazės naudojimo. Šiaip ar taip, geriau apibūdinti Estijos ir Lietuvos nacionalinių futbolo rinktinių mačo Talino A. Le Coq Arena stadione nėra kaip.

15 Sibiro derbio minučių

Po šios kelionės į Rusiją galiu pasakyti: tebūnie pašlovintas dirbtinis stadionų apšvietimas. Kazanėje tarsi švyturiai šviečiantys apšvietimo bokštai nuvedė mane prie teisingo stadiono, o štai Irkutske be jų apskritai nebūčiau sužinojęs, kad tądien vyksta kažkokios futbolo varžybos.

Kremliaus užuovėjoje

Rytinė tribūna ir Kazanės kremlius

Tatarstano sostinė Kazanė Europos futbolo žemėlapyje ryškiau sužibo tik šiame tūkstantmetyje. 1958 m. įkurtas „Rubin“ klubas niekada nežaidė aukščiausioje Tarybų Sąjungos lygoje, o į elitines Rusijos pirmenybes pirmą kartą iškopė tik 2003 m. Tačiau iškopęs tarp stipriausių, žemyn klubas nebesidairė, 2008 ir 2009 m. tapo šalies čempionu, tapo toliausiai į rytus nutolusia komanda, iki tol žaidusia UEFA Čempionų lygos grupių etape ir šiame turnyre svečiuose sugebėjo įveikti čempionės titulą gynusią Barceloną.

Pamaskvės prieglobstis

Šiemet, kaip ir prieš dvejus metus, atostogų maršrutai nuvedė į plačiąją rytų kaimynę, kur vėl pavyko aplankyti trejas vietines rungtynes. Kelionė po Rusijos platybes prasidėjo Maskvoje, kuriai vien aukščiausioje šalies lygoje atstovauja keturi klubai ir jei prieš dvejus metus lankiausi Lokomotiv varžybose, tai šį kartą pasitaikė galimybė aplankyti CSKA. Įdomu tai, kad maskviečių varžovas ir tada, ir dabar, buvo tas pats – Rusijos futbolo vidutiniokas Rostov.

Katastrofa

Stadionos ir tribūna-šlaitas

Nedažnai būna, kad skambiai antraštei pakanka vienos iš rungtynėse dalyvavusių komandų pavadinimo, tačiau šį kartą yra būtent taip. Vilniaus "Katastrofa", 2006 m. įkurta ir Sekmadienio futbolo lygoje žaidžianti komanda liepos 3 d. atvertė naują savo istorijos puslapį ir pirmą kartą sužaidė tarptautines varžybas. "Katastrofos" varžovais buvo klubo dešimtmetį švenčianti ir ta proga turne po Europą surengusi mėgėjų komanda iš Brėmeno - "CF Victoria 05".

Didžiausias pasaulio stadionas?

Nuotraukoje laimingieji, dar patekę į stadioną laiku. Eilės galas kažkur toli.

Vakar su Čempionų lygos rungtynėmis buvo blogai. Ne dėl to, kad "Žalgiris" pralošė Švedijos čempionams ir ne dėl to, kad į rungtynes prisirinko krūva gloryhunterių, kurie kelią į stadioną atranda kartą per dvejus metus kai apie rungtynės parašo delfis, nieko nenutuokia nei apie futbolą, nei apie tai kaip derėtų elgtis stadione, beprasmiu žviegimu gadina atmosferą ir po to pradeda išeidinėt likus dešimčiai minučių (išeidinėjančių buvo net mažiau nei tikėjausi, tiesą sakant).

Blogai buvo tai, kad kaip visada tais retais kartais, kai LFF stadionas susirenka artipilnis, rungtynių organizavimas tapo visišku bardaku. Nežinau kokios ten atsakomybės ribos tarp stadiono savininko LFF ir stadiono nuomotojo Žalgirio ir kas dėl šitokių nesąmonių kaltas, bet po velnių, kai turit vieną sumautą mačą per sezoną, kuriam galit surinkt pilnas tribūnas, toks nesugebėjimas pasirūpint sklandžiu darbu yra apgailėtinas.

Kas nebuvo ir nematė, paaiškinu apie ką aš: eilė dėl patekimo į stadioną buvo, tiksliai aišku nematavau, bet ko gero smarkiai virš šimto metrų. Kodėl? Todėl, kad iš penkių įėjimų į rytinę tribūną veikė du, vėliau trys. Kiti du buvo ramiai perrišti stop juostom ir niekam nei iš klubo ar stadiono darbuotojų tai nepasirodė nenormalu ir niekas šitos problemos nesprendė. Bilietus turit, pinigus atsegėt, toliau mums pa barabanu.

Pasekmės? Aš prie stadiono buvau 20.10, kai eilė dar buvo nedidelė (gal kokie niekingi 50 ar 60 metrų) ir į stadioną įėjau po 25 minučių. Tie, kas atėjo pusę devynių, rungtynių pradžios 21.10 pamatyti negalėjo, nes patekti į LFF stadioną užima dešimt, dvidešimt, šimtą kartų daugiau laiko nei į ten kokį Wembley ar San Siro.

Tai vat ir kilo mintis, gal pas mus stadionas jau per didelis?

Utena rodo kaip reikia

Iš trijų šio sezono A lygos naujokų Utenos "Utenis" atrodo kaip ta komanda, kuri atėjusi į aukščiausiąjį divizioną jame galėtų ir pasilikti. Kol viena iš Kauno komandų į laikraščius patenka dėl ryšių su kriminalinio pasaulio atstovais, o kita daro iš savęs pajuokos objektą šizofreniškais pavadinimų kaitaliojimais, Aukštaitijos atstovai turi savo net tarpukarį siekiančią istoriją, palaikymą gimtajame mieste, padorią sudėtį ir... puikų stadioną.

77 Senelio-Apoelio metai, arba Kipras - aukščiausio lygio futbolo vieta

Po daugiau nei dvejų metų, kai šiame bloge rašiau tik aš, pagaliau atsirado ir dar vienas žmogus, nepatingėjęs įnešti ir savo indėlį į literatūrinį groundhoppingo paminklą. Vileikos čiabuvis ir Vilniaus "Statybos" balkono veteranas L., šiemet išvykęs kelti Kipro ekonomikos, nepasimetė tarp painiomis graikų abėcėlės raidėmis išraižytų kelio ženklų, rado kelią į stadioną ir, pasigalandęs plunksą, surentė šį tekstą, kurį aš Jums dabar ir publikuoju.

Iš antro karto

Kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, taip ir grundhoppinge ne visada viskas pasiseka išsyk. Pakeitimai tvarkaraštyje, supainiotos rungtynių vietos, neatidumas planuojant ar kitos priežastys kartais sutrukdo aplankyti numatytas rungtynes. Taip atsitiko ir su Kelme - šio miesto futbolo stadioną buvau numatęs aplankyti keliaudamas po Žemaitiją ilgąjį gegužės pirmosios savaitgalį, tačiau tąsyk, tolumoje jau matantis Kelmės bažnyčios bokštui, ne vietoje pasipainiojo valstiečio priekaba, tad vietoj stadiono teko artimiau susipažinti su vietos autoservisų industrija.

Deja vu... Not!

Gegužės mėnesį vienais ar kitais tikslais keliauti į Latviją man tampa jau tradicija. Ne išimtimi tapo ir šie metai: sugalvojęs, kad du tūkstančiai penkioliktaisiais Viešpaties metais man reikia išmėginti savo jėgas bėgant maratoną, pirmajai pažinčiai su klasikine distancija pasirinkau kasmet gegužės viduryje vykstantį Rygos maratoną. Jame dalyvavau ir pernai, tiesa, tada apsiribojau pusės maratono nuotoliu.

Prieš vykdamas į Rygą pasitikrinau ir Latvijos aukščiausiosios futbolo lygos tvarkaraščius. Šeštadienį patogiausiu variantu groundhoppingui pasirodė ta pati Jūrmala, kur buvo numatytos vietos "Spartako" ir Rygos "Skonto" rungtynės ir kur į uždarytus stadiono vartus beldėmės pernai. Ką gi, pats metas ištaisyti pernykštes klaidas, taip?

Kartą Rytų Londone

Rinktinių pertraukos metu dviejų aukščiausių lygų rungtynės Anglijoje nevyksta, tačiau tai nereiškia, kad klubinis futbolas apmiršta apskritai – žemesniuosius divizionus rinktinių reikalai paliečia gana retai, tik atskirais atvejais, kai iš kurio nors klubo į nacionalines komandas pakviečiama daugiau žaidėjų, vienas ar kitas rungtynes tenka atidėti. Išsianalizavus tvarkaraščius, patraukliausiu variantu šeštadieniniam groundhoppingui pasirodė League One (trečiojo Anglijos diviziono) mačas tarp Leyton Orient ir Port Vale komandų.

Istorinis pažeminimas

„Wembley is the cathedral of football“ – Pele

2016 m. Europos čempionato atrankos rungtynės tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinių vienai iš suinteresuotų šalių tebuvo eilinis mačas su nelabai žinomu varžovu, kitai gi – išskirtinė proga sužaisti su futbolo išradėjų šalies atstovais žymiausiame Pasaulio stadione. „Šimtmečio mačas“, „istorinė futbolo dvikova“ – tokie ir panašūs epitetai prieš šį susitikimą sklandė lietuviškojoje žiniasklaidoje, o Lietuvoje ne pernelyg populiarus futbolas bent jau kuriam laikui tapo labiausiai aptarinėjamu sportu. Lietuva anksčiau yra žaidusi ir su stipresnėmis komandomis nei dabartinė Anglijos rinktinė, tačiau tokio susidomėjimo tie mačai (ypač išvykose) nesusilaukdavo. Ar tai nulėmė Premier lygos populiarumas mūsų šalyje, ar galimybė savomis akimis pamatyti mačą Wembley, ar asmeniniai ryšiai su Anglija (turbūt retas lietuvis šiais laikais neturi bent vieno giminaičio ar pažįstamo, numigravusio mokytis ar dirbti į Albioną), tačiau jau žiemą buvo akivaizdu, kad rinktinės sirgalių desantas išvykos mače bus kaip reta didelis.